Urze wrote: ↑Wed Nov 22, 2017 2:48 pm
Thunia alba – baltoji tunija. Švelnus milžinas iš Indijos, Kinijos ir Pietryčių Azijos kalnų. Gimininga
Sobralia ir
Arundina gentims. Išvaizda primena nendres, tik lapai auga tankiau ir yra minkšti, švelnūs ir turintys kopūstiško melsvumo (natūralaus augalinio vaško - kutikulės sluoksnis ant lapų).
- PicsArt_11-20-10.30.47.jpg (92.74 KiB) Viewed 4094 times
Milžinas, nes užauga virš metro aukščio, tačiau labai kompaktiškai, todėl daugiausiai naudoja vertikalios erdvės, o į šonus plečiasi mažai. Auga labai greitai, todėl reikia negailėti trąšų. Tręšimo intensyvumas panašus kaip Catasetinae orhidėjoms ir cimbidžiams. Aš dažniausiai jai tręšti naudoju kiek didesnę nei rekomenduojama orchidėjoms skirtų trąšų normą.
- PicsArt_11-22-11.06.23.jpg (135.08 KiB) Viewed 4094 times
Žiedai keli, balti su geltonai garbiniuota lūpa, šiek tiek primenantys plejonių žiedus, gan trumpaamžiai. Susiformuoja pačioje stiebo viršūnėje vasaros vidury ar jos antroje pusėje ant žaliuojančio stiebo. Gamtoje auga žemėje, nuokritose, tad sodinimui reikia rinktis smulkesnį, derlingą, gerai besidrenuojantį, bet ir vandenį sulaikantį substratą. Aš darau mišinį iš smulkios žievės, kokoso čipsų, molio dalelių (kačių kraiko), biohumuso / sliekų žemės, trupinto arklio mėšlo, džiovintų kiminų, perlito ir kas dar į galvą šauna ar po ranka yra. Šaknų užmirkimo vengti, pradžiūvimus toleruoja gerai, aktyviu augimo periodu tinkamiausias yra lengvai drėgnas substratas. Antrus metus naudoju 15 cm aukščio neglazūruotą molinį vazoną – ir greičiau džiūva (aktualu mėgėjams laistyti), ir stabiliau, nes augalas aukštas.
Tunijai būdingi labai ryškūs augimo ir ramybės periodai. Žiemop pradeda mėtyti lapus ir „nusirengia“, ant stiebo telieka dangalai. Taip nuoga kaip pernykštė nendrė paežery ir žiemoja. Žemiau - dabartinis vaizdas.
- PicsArt_11-17-02.56.18.jpg (121.73 KiB) Viewed 4094 times
Tuo metu nelaistau, pastatau kiek vėsiau. Kelias žiemas jau sėkmingai žiemojo apie +15 temperatūroje, žemiau +12 nerekomenduojama. Iki pavasario šaknys nunyksta. Pavasarį iš senojo stiebo pagrindo pradeda augti naujas ūglis, gali išleisti ir kelis. Tinkamiausias laikas persodinti, kai jau pabudusi ir pradeda auginti šaknis (aš persodinu vos pasirodžius šaknų užuomazgoms, kad būtų kuo mažesnė tikimybė jas pažeisti). Persodinti verta, nes substratas nuo intensyvaus tręšimo labai greitai gali uždruskėti. Kadangi šaknys būna nunykusios (jos šiaip plonos, apie 1 mm storio, gebančios šakotis), po persodinimo visad pritvirtinu prie pagaliuko, kad nesimakaluotų vazone ir naujų šaknų viršūnės nebūtų pažeistos. Be to, jei pernykštis stiebas yra dar nedidelis ir lengvas, augančios šaknys jį gali tiesiog iškelti iš substrato (tas pasitaiko ir su plejonėmis, dėl ko dažnai jas apramsto dantų krapštukais). Pasirodžius naujoms šaknims, palengva pradedu laistyti, vis didindama intensyvumą. Kaip ir Catasetinae augalai, tunijos pradeda augti prieš lietingąjį sezoną, o ne jo metu, tad nereikia iškart jų užlieti gausiu vandeniu ir trąšomis, geriau tegu pirma šaknys sulenda gilyn. Ne visi stiebai atsprogsta tuo pačiu metu, tad dažniausiai persodinu visus vienu metu, kai nors vienas stiebas pabunda, o tada duodu ramybę ir kiekvienas savo laiku prabunda ir pradeda augti.
- PicsArt_11-21-01.39.33.jpg (175.5 KiB) Viewed 4094 times
Per naują augimo sezoną pernykštis stiebas susitraukia ir rudeniop jau būna išsunktas beveik iki visiško sudžiūvimo. T. y., kas šiais metais užaugo kaip naujas ūglis, kitąmet pats augins ūglius, o dar po metų persodindama pavasarį jį jau visai pašalinsiu. Tad bent jau mano turimo, dar gan jauno augalo stiebai yra dvimečiai.
Nepaisant tokio stiebų trumpaamžiškumo, kasmet tunijos vazonas darosi vis pilnesnis, nes pernykštis ūglis ne tik pavasarį leidžia vieną ar du naujus ūglius iš pagrindo, bet ir rudeniop pradeda auginti keikius ant plikojo stiebo, kurie iki žiemos sugeba užsiauginti šiek tiek masės ir pavasarį juos galima sodinti į tą patį ar kitą vazoną. Jei namuose labai sausa ir šilta, tokie keikiai gali iki pavasario perdžiūti, todėl kai jie nustoja augti ir numeta lapus, nuskabau (tereikia švelniai vertikalia ašimi pasukti ir atsikabina) ir sudedu į sandarų indą žiemojimui. Svarbu prieš užpakuojant arba pašalinti jų lapus, arba palaukti, kol visai sudžius, kad nebūtų drėgmės ir neprasidėtų puvimas. Nebandžiau, bet gal duotų gerų rezultatų toks bandymas – keikiams pradėjus leisti šaknis, prilenkti visą pernykštį stiebą prie vazono su substratu ir leisti keikiams jame įsišaknyti. Gal tada iki žiemos jie užaugtų dar didesni ir stipresni, taip priartinant žydėjimą. Minima, kad iš keikių žiedų įmanoma sulaukti per 3–5 metus.
- PicsArt_11-22-11.09.30.jpg (59.97 KiB) Viewed 4094 times
Literatūroje rašoma, kad tai vidutinės, išsklaidytos šviesos augalai, tačiau bent jau mano turimas individas baisiausiai protestuoja, jei nors kiek jį paslepiu nuo tiesioginės pietinės, netgi kepinančios šviesos – augantis ūglis iškart kaip gimnastas linksta lango pusės. Todėl tunija visą aktyviojo augimo sezoną stovi pačioj garbingiausioj vietoj ant pietinės palangės, kuo arčiau lango, ir tai dar kreipiasi į jį, už ką aš ją vis pasuku, ir per sezoną užauga daugmaž vertikalūs stiebai. Jei sodinsite mažuosius keikius šalia motininio augalo, stenkitės, kad jiems kliūtų kuo mažiau šešėlio nuo sulapojusio pagrindinio augalo, nes lapai pradeda augti nuo pat stiebo apačios (tik ten jie būna kiek trumpesni).
Kaip minėjau, net ir subrendę tunijos lapai yra na labaiiii švelnūs ir minkšti, todėl juos norinčių graužti yra sočiai. Jei namuose yra nors viena voratinklinė arba ta oranžinė erkutė, tai 99 %, kad ji sėdės būtent ant tunijos. Manau, neatsisakytų jos ir baltasparniai, tripsai, amarai ir kiti kenkėjai. Todėl šią orchidėją reikia reguliariai ir nuodugniai apžiūrinėti, ar neprisistatė koks kenkėjas. Jos lapai turi būti tolygiai vienspalviai, tad bet koks spalvos netolygumas yra signalas, kad būtina apžiūra. Per pastaruosius kelis metus saviškę per šiltąjį sezoną bent 2-4 kartus ginu / gydau nuo voratinklinių erkučių arba naudodama akaricidus, arba nušluostydama stiebus ir kiekvieną lapą iš abiejų pusių vata, sušlapinta muiluotu vandeniu su šlakeliu spirito. Nuotraukoje – erkučių pažeistas lapas.
- PicsArt_11-20-10.31.54.jpg (91.97 KiB) Viewed 4094 times
Trumpai priežiūra: vasarą – šilta, saulėta, drėgna ir tręšiama, žiema – kiek vėsiau, be vandens ir trąšų, saulė nereikalinga (tik nepražiopsoti atsprogimo), pavasarį – persodinama ir grąžinama šiluma.
Turiu ją nuo 2014 metų rudens. Gavau dovanų vieną sprindinį ūglį. Žinutės pradžioje yra palyginimas, kaip ji atrodė 2015 m. augimo metu ir kiek iš to paties ūglio jau buvo 2016 m. priaugę. Šiemet dar gausiau ir aukščiau.
Auga tikrai greitai:
2014 m. – 15 cm
2015 m. – 40 cm
2016 m. – 80 cm
2017 m. – 90 cm (vis artyn prie maksimalaus aukščio)
Žiedų dar nemačiau, pagal dydį ir biomasę gal jau kitąmet ta šventė ateis, ale net ir be jų man ji labai patinka. Kažkokia visad smagiai nusiteikusi ji atrodo.
O ir per vienerius metus jos išvaizda keliskart smarkiai pasikeičia, tad nenuobodu.
Gal dar yra auginančių tunijas? Kokios jūsų patirtys ir naudojami auginimo metodai?